Pagauta akimirka

Zvaigzde

LUX žvaigždynas tarp dangoraižių 1

LUX žvaigždynas padangese

Dangaus_sokejai__6_


Designed by:
SiteGround web hosting www.aitvarai.lt
Straipsniai Spausdinti El. paštas

Trečioji akis    

     Visuotinė pramoga Tibete, ypač U rajone, kuriame buvo ir Lhasa, buvo aitvarų skraidinimas, tautinė sporto šaka. Tačiau aitvarus leisti buvo leidžiama tik tam tikrais metų laikais. Prieš daugelį metų buvo pastebėta, kad jeigu aitvarai skraidinami kalnuose, jei sukelia baisias liūtis, nes supykdo lietaus dievus, tad aitvarus buvo leista laidyti tik rudenį, kai Tibete prasideda sausasis metų laikas. Tam tikrais metų laikais vyrams draudžiama šūkauti kalnuose, nes jų balso aidas sutraukia iš Indijos atslinkusius vandenimi permirkusius debesis, kurie nusimeta per greitai ir ne ten, kur reikėtų. Pirmąją rudens dieną nuo Potalos stogo pakildavo vienišas aitvaras. Jau po kelių minučių Lhasos dangų papuošdavo įvairiausių dydžių ir spalvų aitvarai, besivartantys ir besisukiojantys smarkiame vėjyje.   

     Aš mėgau leisti aitvarus ir stengiausi, kad manasis vienas pirmųjų pakiltų į dangų. Visi patys darydavomės aitvarus, dažniausiai iš bambuko kartelių, o aptraukdavome beveik visada šilku. Be vargo gaudavome šios puikios medžiagos, nes kiekvienos šeimos garbė buvo pasistengti, kad jos aitvaras būtų pats prašmatniausias. Prie dėžės formos aitvaro mes dažnai tvirtindavome pabaisišką drakono galvą, sparnus ir uodegą.   

    Rengdavome aitvarų kautynes, kurių metu stengdavomės parblokšti ant žemės varžovų skraidykles. Ištepę dalį virvutės klijais, apibarstydavome ją grūstu stiklu, tikėdamiesi šitaip perkirsti varžovų aitvarų virvutes ir kaip trofėjų gauti numuštą priešininko aitvarą.    Kartais išsmukdavome iš namų naktį ir leisdavome aitvarus su sviesto lempelėmis priekyje ir gale. Tamsiame nakties danguje sužibdavo, tarkime, raudonos liepsnelės drakono akyse ir įvairiaspalvės ugnelės pilve. Ypač mėgdavome taip daryti, kai iš Lodzongo rajono laukdavome pasirodant didelių jakų vilkstinių. Vaikiškai galvodavome, kad neišmanėliai šalies pakraščių gyventojai, nieko nežinodami apie mūsų „šiuolaikinį“ išradimą – aitvarus- mirtinai nusigąs juos pamatę.   

     Dar vienas būdas buvo įkelti į aitvarą tris skirtingas kriaukles, ir kai į jas pūsdavo vėjas, aitvaras imdavo paslaptingai ir kraupiai aimanuoti. Manėme, kad taip turi dejuoti ugnimi spjaudantys drakonai, ir tikėdavomės, kad toks garsas turės gerokai įbauginti pirklius. Mums iš susijaudinimo šiurpdavo nugaros, kai įsivaizduodavome, kaip tie vyrai iš baimės lenda po antklodėmis, vos išgirdę mūsų aitvarų baubimą virš galvų.   

    Nors tada dar nesuvokiau, žaidimas su aitvarais labai pravertė man tolesniame gyvenime, kai teko jais skraidyti. Dabar tai tebuvo žaidimas, nors ir jaudinantis. Žaisdavome ir vieną gana pavojingą žaidimą: pasidarydavome didelius aitvarus- dviejų ar pustrečio metro kraštais, su sparnais iš abiejų šonų. Paguldydavome juos ant žemės prie pat tarpeklio krašto, kur kildavo ypač stipri oro srovė. Sėdę ant ponių kitu virvės galu apsirišdavome juosmenis, ir paleisdavome arklius šuoliais tolyn nuo tarpeklio. Aitvaras kildavo vis aukščiau ir aukščiau, kol jį pagaudavo oro srovė. Tada virvė trūkteldavo ir raitelis pakildavo į orą gal tris metrus, o paskui siūbuodamas lėtai nusileisdavo ant žemės. Vargas būdavo  tam, kuris pamiršdavo ištraukti kojas iš balnakilpių – tokio žioplio vos neperplėšdavo pusiau. Kadangi jodinėti nemėgau, kartais tyčia krisdavau nuo arklio ir patirdavau didelį malonumą, kai aitvaras tuomet pakeldavo mane į orą. Išdarinėdamas visokius nutrūktgalviškus triukus pastebėjau, kad jeigu tam tikrais momentais ją tampysiu, galėsiu išsilaikyti ore daug ilgiau.

 

Lobsang Rampa

TREČIOJI AKIS

anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis

Asveja

Vilnius

 

 

 

 ..............................................................................................................

 Straipsnis LT

POILSIS

Paveikslai dangaus galerijoje  

Jei mėgstate piešti, bet savo kūrinių dar niekam nerodėte, puiki proga tai padaryti. Reikia tik pasidaryti aitvarą, ant jo dažais išlieti savo mintis ir paleisti į dangų. Pasak aitvarų entuziastų, tai geriausia meno paroda.  Eglė Dagienė Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiancio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą  „Aitvaras – kaip ženklas danguje, dialogas tarp leidžiančiojo ir skrendančiojo. Kaip siela, siūlas ir kūnas, jungtis tarp dangiško ir kūniško“, – filosofiškai apie aitvarus prabilo sostinės menininkas Gitenis Umbrasas, žinomas kaip Stebuklų plytelės Katedros aikštėje, Meilės krantų ir daugelio netradicinių kūrinių autorius. Jo idėja į dangų leisti aitvarus – meno kūrinius – pastaruoju metu užsikrečia vis daugiau ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų gyventojų. Pirmas aitvaras – skraidanti plyta Maždaug prieš dvidešimt metų tapybą dangaus fone nutaręs eksponuoti Gitenis prisipažino, kad visuomet domino meno integravimas į gamtą.  Pirmas aitvaras, juokiasi, buvo skraidanti plyta nuo Gedimino bokšto. Sumanymas padaryti gigantišką aitvarą, vaizduojantį Nukryžiuotąjį, nešamą trijų serafimų, „Pranciškaus vizija“ kilo prisiminus vaikystę. „Nuvažiuodavau pas giminaitę į kaimą. Jos pirkioje kabėjo tokia ksilografija – iš Kristaus žaizdų į Pranciškaus rankas ir kojas eina spinduliai. Ta ksilografija primena valdomą aitvarą“, – apie vieną paskutinių savo kūrinių pasakojo menininkas. Įspūdingo dydžio (10 prie 7 metrų) aitvarą menininkas kūrė net dvejus metus ir su bendraminčiais paleido Nidos Parnidžio kopose. „Kai nuvažiavome į Nidą, buvo audros. Manėme, kad nėra vilties pakelti aitvarą. Tačiau vieną dieną įvyko stebuklas – audra nurimo. Nors trumpai, vis dėlto aitvarą išbandėme“, – sakė Gitenis. Kokios sąlygos geriausios leisti aitvarus? „Beveik visoks oras tinka, tik ne audros. Normalius aitvarus geriausia leisti pajūryje, nes vėjai stipresni ir įdomiau. Būna delno dydžio aitvarų – juos galima leisti ir nuo ventiliatoriaus ar virdulio garų, bet šio sumanymo dar neįgyvendinau“, – šyptelėjo pašnekovas. Tinka ir šiukšlių maišas  Lietuvos aitvarų judėjimo koordinatorė Giedrė Aleksandravičiūtė prisipažino, kad aitvarai – viena jos aistrų. Nuvykusi prie jūros moteris nepraleidžia progos dangaus platybėse paganyti aitvarą. „Jau tris dienas neleidau aitvaro. Taip ir niežti rankos“, – nusijuokė beveik dvidešimt metų įvairias aitvarų šventes organizuojanti Giedrė. Pati juos kurti ir tapyti pradėjo tik prieš trejus metus. Gaminant menišką aitvarą, pasak pašnekovės, galima naudoti įvairias medžiagas. „Negaminame japonų ar kinų, kurie tam naudoja ryžių popierių ar liaunus skaldytus bambukus, aitvarų. Mūsiškiai – ūkiški, iš specialaus polietileno popieriaus, kuris beveik nešlampa ir neplyšta, todėl aitvaras išsilaiko keletą metų. Tapome akrilo dažais – jie nenusiplauna“, – dienraščiui L.T. pasakojo Giedrė ir pridūrė, kad leisti aitvarus tinka bet kokiu oru, išskyrus škvalą.Paklausta, ar sudėtinga pasidaryti kad ir paprasčiausią dangaus skrajūną, moteris tikino, jog viskas priklauso nuo aitvaro sudėtingumo. „Yra aitvarų greitukų, kuriuos galima pasigaminti per penkiolika minučių. Tokie ypač tinka vaikams, dažnai neturintiems kantrybės ilgai konstruoti. Šiaip viskas skrenda: prie šiukšlių maišo pririši siūlą, papuoši kuo nors – štai ir aitvaras“, – sakė aitvarų judėjimo koordinatorė.  Pagrindinis sportinių ir meniškų aitvarų skirtumas – leidimo technologija. Sportinius aitvarus, anot Giedrės, daug smagiau leisti, nes gali išgauti visokių figūrų: „Daugiau veiksmo. O meniškus pririšai siūlu, paleidai ir žiūri į dangų. Kaip meditacija.“ Norintiems pasigaminti aitvarą, bet nežinantiems kaip, pagelbės interneto svetainė www.aitvarai.lt. Beje, sostinės aitvarų entuziastai dažnai buriasi prie Baltojo tilto, o kauniečiai –  Santakoje, Nemuno saloje arba Aleksoto aerodrome.

Skrisk, svajone sparnuotoji mano...   

Po kojomis čeža pernykštės vasaros reliktai – sudžiūvę lapai ir žolė. Pro juos jau keliasi nauji želmenėliai laiko ir istorijos prasme. Po skaudžių balandžio šalnų vėl staigiai atšilo. Ar gi tai ne dovana Žemės dienai? Ir visiems atėjusiesiems balandžio dvidešimt ketvirtąją dieną į Nemuno ir Neries santaką, kad paleistų savąjį Aitvarą – svajonę... -         Noriu, kad dangus būtų jų pilnas,- sako „Atgajos“ bendrijos narė, viena šios šventės organizatorių Jolanta Jakaitė.     Jai pritaria pavardės nenorėjusi pasisakyti, skubanti aitvarui pririšti uodegą Jurga. Tuo metu kilmingų veislių šunys po veją gainiojo vaikus, vaikai – aitvarus, tėvai vaikštinėjo pulkeliais kalbėdamiesi, bet ne apie politiką. Kažkas dėliojo skraidyklę, netoliese kleketuojantis motoras pūtė oro balioną. Kuo ne Londono Haid parkas? -         Man birželį bus septyneri. Atvažiavau iš Vilkijos. Ten palikau mamą su dviejų savaičių broliuku. Vardo jam dar neišrinkau. Atėjau čia su teta. Ant aitvaro užrašiau svajonę, jog užaugęs noriu būti futbolininku,- sako Eduardas Fridt.    Iš visos širdies linkiu, Eduardai, kad taip ir būtų, jog taptum antruoju Maradona! Dailės akademijos dėstytojas Gytis Umbrasas vieną iš savo aitvarų pavadino „Letenėle“. Gaila, kad „Letenėlei“ sunkiai sekėsi pakilti – vėjo mažai... O tokia gražuolė! Į ją Gytis įdėjo draugo laišką Dangui. Kas laiške, nežino. Viename aitvare perskaičiau: „Noriu į Andų kalnus arba Paryžių“. Ir aš noriu, bet aitvaro neturiu, negaliu savo svajonę Dangui nusiųsti... Kauno dvidešimt pirmosios vidurinės mokyklos trečiokas Paulius Savickas atėjo su mama, tėčiu, broliuku, teta. Pastaroji yra Dangira Andriušytė, Aplinkos apsaugos departamento Kauno regiono agentūros darbuotoja. Savo „Braškėje“ ji įrašė: „Noriu būti linksma ir laiminga“. Tokia jau esi, Dangira, jei čia atėjai. Paulius svajonės dar neturi, bet tai, anot jo, ne bėda. Senų Kauno mūrų paunksmėje, šviečiančios ir menkai šildančios saulės atokaitoje tiek daug laisvės, gerumo, atokvėpio, jog ir neturėdama aitvaro buvau laiminga. Tokių, kaip aš, buvo daug. Tikiu, kad po metų tikrai išsipildys Jolantos Jakaitės svajonė ir dangus bus pilnas aitvarų, mūsų svajonių. O šiemet... Skrisk, svajone, sparnuotoji mano, nešk Lietuvėlėn Taiką, Ramybę, Viltį...       

Audronė Vaitkutė „Kauno laikas“, Nr.79(114), 1991-04-26