Pagauta akimirka

P8287562

2008 sezono atidarymas

Dviratistas

P8298264


Designed by:
SiteGround web hosting www.aitvarai.lt
Giedrė Valtaitė :) Spausdinti El. paštas

Pradžia. Kažkada kai dar buvau vaikas, su seserim pasigaminom aitvarą, bet šis neskrido, nuo tada juos pamiršau. Rimčiau vėl aitvarais domėtis praėjau studijuodama Kauno Dailės Institute magistratūrą; pasirinkau nagrinėti temą - „Aitvaro raiška šiuolaikiniame mene“. Sukūriau diplominiam darbui aitvarus – kūdikėlius, kaip juos daug kas vadina („Saugūs“ 2003m.). Kol kas, tai vis dar mano mylimiausi aitvarai.                                                                                                                             

Kuom aitvaras patraukė? Įdomus šis daiktas man ne tik kaip aitvaras danguje, bet apskritai kaip objektas esantis įvairiuose savo būviuose: stacionariame (uždarose erdvėse) - parodinėje, viešose patalpose ar net sandėlyje; judriame (atvirose erdvėse) - mieste, gamtoje. Šie būviai žadina pačių įvairiausių minčių, kelia įvairiausių idėjų; leidžia aitvarą pajust kaip gyvą būtybę su savo charakteriu, kaip laisvę ir nelaisvę.

Labiausiai patinka kai aitvarai kabo nedideliame aukštyje, tada gali stebėti jų formas, judesius, piešinius ant jų, žodžiu, grožėtis tuo ką matai; pamiršti viską, - tiesiog esi.  

Ne apie aitvarus, ... apie vėją. Labai pamilau savo „Kryptis“ (2007m.). Atrodo, nieko ten ypatingo, vėjo kojinių galima rasti kiekviename aerouoste. Tačiau „Kryptis“ yra kas kita. Ji šlama, ji be galo didelė, pati būdama tik tuščia rankovė, pripildyta vėjo, padaro jį matomu. Tai gal aš grožiuosi vėju? ... Apskritai, objektai vėjyje yra nuostabu, tiek kojinės (gražių aitvaristai yra prikūrę) tiek kitokie, na aišku jeigu padaryta teisingai. Čia pasireiškia tekstilė, visu savo grožiu, trapumu, lengvumu ir stiprybe.  

Vis tik ... aitvaras nėra tobulas dalykas, tobula - kada pats gyveni taip lengvai lyg skristum. Kai nebegali pakilti - tenka gamintis aitvarus. Šie atsidėkodami primena, kaip jausti „vėjo“ srovę, ja pasinaudoti, kad „pakiltum“, žodžiu, mokina „nenukristi“,... ne - mokina būti... Pamažu, anksčiau ar vėliau, atmintis grįžta, ... jei juos kuri iš tikrųjų.

 

 

 

„Saugūs“

arba

„Kam mano akys? Kam mano ausys? Kam mano lūpos?“

 

2003 m.

Kas yra tikrasis saugumas šiandieniniame, atrodo, visai nesaugiame pasaulyje? Ar silpnas gali būti stiprus? Gal kalbant apie tikrąjį saugumą yra visiškai nesvarbu išorinė jėga, nesvarbu, kokioje ypatingoje vietoje, kurioje būtų galima pasislėpti, yra žmogus, šiuo atveju kūdikiai. Dažnai rūbai, daiktai suteikia žmogui saugumo, net savęs įprasminimo čia žemėje iliuziją, tampa „mano, „tavo“, tam tikro asmens buvimo ženklais. Kūdikis pats tampa ženklu, nurodantis į pirmapradžius, esminius dalykus, kuriais remiasi tikrasis saugumas. Silpnume randasi stiprybė.

 

Kokia gyvybės svarba šiandieninėje visuomenėje? Dangus kūdikiams – embrionams tampa įsčiomis, pilvo ertme, nepasiekiama, tačiau priklausoma nuo apačioje vykstančių dalykų. Virvelė už kurios valdomas aitvaras lyg bambagyslė, jungianti kūdikį ir aitvaro leidėją; atsiranda priklausomybė, atsakomybė prieš „gyvybę“. Kiekvieno iš mūsų.

http://public.fotki.com/vejuota/nida-07-baltijos-diena/baltijos-diena-kudikelis/

http://www.youtube.com/watch?v=FTFcxpkVjYs&feature=channel_page

http://www.youtube.com/watch?v=c40C5TlV2ls&feature=channel

http://www.youtube.com/watch?v=4ZKdjVld0YI&feature=channel