Mažyčiai aitvarai

Mažyčiai  aitvarai
po sielą sklando
Bažnyčias pakelia.
Net dangų.

Vienas parodo, iš kur saulė teka,
Išbudina, kad rytas nepalikt akių tamsoj.
Kitas vėl šypsosi -kam kojos,
Jeigu jas paramstau lazdom?

Tiek aitvarų, kad  Dieve! Dieve!..
Net atsidusęs supranti:
Kuomet pasaulį vaikštai  širdimi -
Netikras jis.

Kaip Kristus prikalta ji vinimis,
Bet paprašyk!... ir aitvarai
Parneš su kryžium ją,
Tik būk su jais,
Tik jais tikėk...

Pelėda (Pranas Karlonas)

..................

Antanas Martinaitis 

 

Aitvarai, mėnuliai, versmės  

   Įsisupo į gelmes           

žalio medžio

Ir į paukštiškas giesmes

Čionai tarp rūmų tvyro    

pakraujavęs debesis

Miršta mėlyna padangė,-      

vakaro gelmė baisi!..

Įskubėję skambaliukais

  žvaigždės žvilga languose

Tyliai žolės plevėsavo

Ties dangaus vėsa 

 

Gudkalnis

       69.VIII.20

 

 

Yra prasmė, yra prasmė    

yra prasmė kaip Dievas

Prieš mišką paukščiams – pralaimėt,

Prieš mano žingsnius – pievoms…

Yra prasmė, yra prasmė

Kaip skausmas, kaip bedugnė

Yra parsmė prieš sielą pralaimėt

Išgirstant tylą būgnuos…. 

 

1965 m. lapričio mėn.1 d.

 

............

35

PANAUDOJIMAS

 

 

Aitvarai įkinko vėjo jėgą

Jie paklūsta mūsų ketinimams,

Bet vėjo pakeisti negali.

  

 

Žmogus gali priversti aitvarą nardyti, suktis ir plazdenti pagal savo norą. Žinovas net gali jį priversti kovoti su kitais aitvarais, kol galiausiai vienas bus nukirsdintas. Smagu skraidinti aitvarą, virvės gale jausti didžiulę trauką. Kartais vėjas būna toks stiprus, kad beveik pakylėja jus nuo žemės. Kai įkinkai gamtos jėgas, įkinkai kažką tikrai galinga.

Tai yra tinkamas Dao panaudojimo pavyzdys – gamtos jėgų pritaikymas. Tai reiškia, kad pripažystame jų veiklos pobūdį ir randame būdą, kaip iš jų pasisemti galios. Tai nereiškia, kad bandome pakeisti ar pažaboti gamtos jėgas. Jei vėjas nepučia aitvaro taip, kaip norime, mes vėjo krypties pakeisti negalime. Galime tik pasinaudoti jo energija. Tikroji darna yra tada, kai žmogaus pastangos ir gamtos jėgos sujungiamos. 

 

 

DENG MING DAO

365 DAO ĮŽVALGOS KASDIENAI

Iš anglų k. vetrė Mindaugas Dapkus

Leidykla Trigrama

Kaunas

 - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Mano Vėjas 

 

 

Mane lydėt pradėjo vėjas,

Sukėlęs gūsį šilumos,

Skvernais chalato pribuvėjos,

Dažnu alsavimu mamos. 

 

 

Vėlesnis linksmas kiemo vėjas

Gaivindavo pažinimu

Ir klasės skersvėjais – skriaudėjais,

Gerom užuovėjom namų. 

 

 

Jaunas dienas aš leidau vėjais

Ant gatvės bruko su draugais:

Laisvosios meilės pasekėjas,

Ginkluotas vyno buteliais. 

 

 

Toks paikas vėjas – niekadėjas

Gyvybės įpūtė natoms

Ir maišto skersvėjį sukėlė

Duris atvėrus grupei Doors. 

 

 

Kai švilpavo mantrą ar hitą

Vakaris - lyg plienu į stiklą -

Ardžiau Pinkų sieną po plytą

Ir mūrijau laisvei šventyklą. 

 

 

O kartais, kai buvau išėjęs

Į štilį, gręsiantį atbukt,

Pakakdavo draugystės vėjo

Vėl generatoriams įsukt.  

 

 

Anądien giltinė atėjo

Ir baudėsi mane dalgiu

Suskaidyti į vėjo spektrą

Ir vėl paverst materialiu… 

 

 

Saulius Pikšrys

2009

***

 

Maori aitvarų daina

 

"The Manuaute, or Maori Kite" by Archdeacon Welsh
Transactions and Proceedings of the New Zealand Institute for the year 1912; Vol XLV

Climb up, climb up
To the highest surface of heaven....
To all the sides of heaven.

Climb then to thy ancestor,
The sacred bird in the sky....
To thy ancestor Rehua,
In the heavens


***

 

Įmink

Ką šneka man vėjas?

Ką moja paukštis sparnu?

Ką tapo drobėje teptukas?

Ką kalba raidės po baltu lapu?

 

Įmink. Ką jaučiu? Kaip matau? 

 

Per debesį skaidrų,

Per šildantį delną,

Per vilnos pūką,

Per spindintį ledą.

Įmink įmink tą paslaptį mano... 

 

Kaip baigiančio tirpti sniego kvapas

Kaip katės nagų galandimas į medį

Kaip pilno lašo kapsėjimo garsas

Kaip švelniai paveltas velveto paviršius,

Toks! Savitas mano vidus... 

 

Kai gimsta smuikas meistro rankose

Kai bala baigia išdžiūti

Kai peraugęs sulinksta žoles daigas

Kai pelėsis tyko duona aptraukti

Tada ištarsiu;

Paklausyk, ką girdžiu...

Paklausykime tylą 

 

*** 

Pasiliksiu... 

 

Plunksnos tušo lašu...

Skausmingai ištiškusiu ant

Tavo balto tako. 

 

Ir niekam nevalia jo išimti, ištrinti. 

 

Tu eisi baltu taku,

Sustosi, nuleisi akis,

Ir apeisi aplink.

Stebėsi kaip mano

Kraštai išsilieja

Ir sukuria raštą

Nepakartojamų gėlių. 

 

Tu manęs neužminsi,

Tik su žavesiu stebėsi kūrybos procesą. 

 

Pasiliksiu pasiliksiu aš

Nebyliu tušo lašu

Tavo baltam take. 

 

Tau nueinant keistai suspaudžia krūtinėj. 

 

Dabar man gera,

Nes mažam saugiam rėmelyje,

Aš kabu tyliu lašu ant Kūrėjo sienos.

Ir Tavo akių mėlynumas

Mane nudažo dangum. 

 

Aš pasiliksiu dangaus platybe,

Nes Tu įprasminęs mane taške,

Teptuku įprasminsi save.

 

***

 

.........................

 Tik tik...  ...Pavasaris žieduose atsimerkė,

Vėjas alyvos rankas nubučiavo.

Suklupo ant žemės sniegas pavargęs

Ir ištiesė nugarą saulei, pailsėti nutaręs. 

 

-Kas padės jam atsikelti?

-Tu? O gal Tu?

Bet praeivis nusigręžia darydamas paslaugą. 

 

Tas kas laukia - visada sulaukia. 

 

Sulauki ir Tu mielas Drauge!

To kas šildo palaukėj,

To kas laime atskrenda,

To kas viltim neišsenka,

To kas gerom akim supranta.

 

 

Vėjo Rožė

2010

 

***

 

Vaikas šauna strėlę

Riešutmedžio lankas gerai guli rankoje

Tarsi laiminga vaikystė

Strėlė danguje išsiskleidžia į aitvarą

 

Deividas Preišegalavičius

..............